Antifosfolipidinis sindromas – autoimuninis kraujo krešėjimo sutrikimas, kuriam būdingas antifosfolipidinių antikūnų susidarymas organizme, didesnė trombų rizika venose ir arterijose bei nėštumo komplikacijos. Šis sindromas nustatomas net 15 % moterų, patiriančių pasikartojančius persileidimus. „Altamedica“ šeimos klinikose atliekama antifosfolipidinio sindromo ištyrimo programa, kuri padeda diagnozuoti autoimuninį trombozinį susirgimą – antifosfolipidinį sindromą.
Šis tyrimų paketas gali padėti nustatyti trombozės riziką ar akušerines komplikacijas (persileidimo riziką) pacientams, turintiems antifosfolipidinių antikūnų. Taip pat gali būti reikšmingas patvirtinant vilkligės aktyvumą pacientams, kurie gydomi antikoaguliantais. Antifosfolipidinio sindromo tyrimas atliekamas iš veninio kraujo mėginio.
Antifosfolipidinio sindromo ištyrimą sudaro net 7 tyrimai:
- Lupus antikoagulianto tyrimas (atrankinis) parodo, ar kraujyje gali būti lupus antikoagulianto tipo antifosfolipidinių antikūnų, kurie siejami su padidėjusia trombozių ar nėštumo komplikacijų rizika.
- Lupus antikoagulianto tyrimas (patvirtinantis) padeda patvirtinti arba atmesti atrankinio tyrimo rezultatą ir tiksliau įvertinti, ar nustatyti krešėjimo pokyčiai yra susiję su lupus antikoaguliantu.
- IgG klasės antikūnų prieš kardiolipiną (AKA IgG) tyrimas parodo IgG klasės antifosfolipidinių antikūnų kiekį, kuris gali būti susijęs su antifosfolipidiniu sindromu, trombozių ar nėštumo komplikacijų rizika.
- IgM klasės antikūnų prieš kardiolipiną (AKA IgM) tyrimas parodo IgM klasės antikūnų prieš kardiolipiną kiekį ir padeda vertinti galimą antifosfolipidinių antikūnų aktyvumą organizme.
- APC-R parodo, ar kraujas yra atsparus aktyvuoto baltymo C poveikiui. Toks atsparumas dažniausiai siejamas su paveldima trombozės rizika, ypač V Leideno faktoriaus mutacija.
- IgG klasės antikūnų prieš beta2 glikoproteiną 1 (Anti-b2-GP1 IgG) tyrimas parodo IgG klasės antikūnų prieš beta2 glikoproteiną 1 kiekį, kuris gali būti susijęs su antifosfolipidiniu sindromu ir padidėjusia kraujo krešulių rizika.
- IgM klasės antikūnų prieš beta2 glikoproteiną 1 (Anti-b2-GP1 IgM) tyrimas parodo IgM klasės antikūnų prieš beta2 glikoproteiną 1 kiekį ir padeda papildomai įvertinti antifosfolipidinių antikūnų profilį bei trombozių riziką.
Kada rekomenduojama atlikti antifosfolipidinio sindromo ištyrimo programą?
- Įvykus trims ar daugiau nepaaiškinamų persileidimų;
- Jei bent vienas kūdikis gimė iki 34 savaitės dėl sunkios preeklampsijos ar placentos funkcijos nepakankamumo;
- Jei kartojasi trombozės, ypač jauname amžiuje ir nevartojant kontraceptinių priemonių;
- Sergant autoimuninėmis jungiamojo audinio ligomis ir norint įvertinti trombozių riziką;
- Gavus klaidingai teigiamą sifilio tyrimo RPR rezultatą.
Antifosfolipidinio sindromo simptomai
Antifosfolipidinis sindromas gali būti ir besimptomis, ir staigus bei mirtinas. Pagrindinis šio sindromo simptomas – trombai, kurie gali susidaryti bet kurioje organizmo vietoje. Taip pat antifosfolipidinio sindromui būdingi akių tinklainės pažeidimai. Moterims, kurios suserga šiuo sindromu, sunku susilaukti vaikų – nuolat įvyksta persileidimai. Dar vienas kliniškai svarbus simptomas – rausvos dėmelės, dažniausiai susidarančios nugaroje ir sėdmenyse bei primenančios marmurinę odą.
Kas lemia antifosfolipidinį sindromą ir kokie jo padariniai?
Kodėl pats organizmas ima gaminti antifosfolipidinius antikūnus, nėra žinoma. Manoma, kad sindromas išsivysto dėl genetinių veiksnių, reguliacinių mechanizmų sutrikimo ar tam tikrų vaistų vartojimo. Įtakos gali turėti ir bakterinės ar virusinės infekcijos, kurių metu išlaisvinami panašūs į šeimininko organizmą fosfolipidai, prieš kuriuos imami gaminti antikūnai. Organizme susidarius antifosfolipidiniams antikūnams, jie ima jungtis prie epitelio ląstelių, monocitų, trombocitų, keičia jų savybes, skatina trombų formavimąsi ir kraujagyslių bei audinių uždegimą. Nėščiosios kraujyje atsiradus antifosfolipidinių antikūnų formuojasi defektyvi placenta (be trombozės).